Įvadas
Darbo ginčai dažnai baigiasi teisminiu procesu, kuriame abi šalys patiria nemažų bylinėjimosi išlaidų. Darbo ginčų komisijoje ginčai nagrinėjami nemokamai, ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ši nuostata pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, o teismų praktikoje išaiškinta, kad šių išlaidų negalima prisiteisti ir kaip žalos. Todėl klausimas aktualus teismo stadijoje: kaip paskirstomos išlaidos, kai darbuotojo reikalavimai tenkinami tik iš dalies? Vienoje naujausių nutarčių darbo byloje teismas suformulavo svarbius principus, kurie apsaugo darbuotojų teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
Bendrasis principas: „pralaimėjęs moka“ taisyklė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė „pralaimėjęs moka“: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kai ieškinys patenkintas iš dalies, taikoma CPK 93 straipsnio 2 dalies proporcingumo taisyklė: bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Mechaniškas šios taisyklės taikymas darbo bylose gali lemti paradoksalią situaciją: darbuotojas, kurio teisės pažeidimas pripažintas ir kuriam priteista kompensacija, faktiškai gali ne tik jos negauti, bet dar ir likti skolingas darbdaviui už bylinėjimosi išlaidas.
Kada teismas gali nukrypti nuo bendrosios taisyklės
CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė teismui nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ taisyklės, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismų praktikoje šios normos aiškinimas darbo bylose išplėstas.
Teismas pažymėjo, kad darbo ginčų atveju svarbu vertinti ne tik kiekybinį reikalavimų patenkinimo aspektą (priteistą sumą), bet ir kokybinį: ar darbuotojo teisės pažeidimas buvo pripažintas iš esmės. Jei darbuotojas iš esmės ginčą laimi, nors jam priteisiama mažesnė suma nei prašoma, mechaniškas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas gali pažeisti jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.
Nuo 2026 m. birželio 7 d. Darbo kodekso 217 straipsnio 4 dalis tiesiogiai leidžia teismui nukrypti nuo CPK bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bylose dėl diskriminacijos darbo užmokesčio srityje, įvertinus šalių procesinį elgesį ir išlaidų susidarymo priežastis.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos įtaka
Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika, kuri pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiškai panaudojama ir veiksminga, jei bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kokiu mastu pareiškėjo ieškinys patenkintas „kiekybiškai“, ir neatsižvelgiant į tai, kad jo ieškinio pagrindai pripažinti „kokybiniu“ požiūriu.
EŽTT vienoje darbo byloje konstatavo, kad darbo bylose, kai darbuotojo reikalavimas iš esmės patenkinamas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, dėl kurio darbuotojas praranda priteistą kompensaciją, pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą.
Kriterijai bylinėjimosi išlaidų perskirstymui
Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar yra pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ taisyklės darbo bylose, analizuotinos šios aplinkybės:
Bylos pobūdis ir jos reikšmė darbuotojui. Darbo bylose ginčas dažniausiai kyla dėl darbuotojo teisės į uždirbtą atlyginimą, kuris pagal EŽTT praktiką saugomas kaip nuosavybė. Teismas turi įvertinti, ar dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo darbuotojo teisė į teisminę gynybą liks tinkamai apginta.
Darbuotojo procesinis elgesys. Vertinama, ar darbuotojas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, ar nereiškė aiškiai nepagrįstų reikalavimų, ar nebuvo galimybės tiksliai numatyti priteistinos sumos dydį.
Darbdavio papildomų išlaidų klausimas. Analizuojama, ar darbdavys patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto perdėto reikalavimo, ar išlaidos būtų buvusios panašios, jei reikalavimas būtų buvęs mažesnis.
Praktinė situacija analizuotoje byloje
Konkrečioje byloje darbuotoja dirbo poilsio dienomis ir siekė priteisti dvigubą užmokestį pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalį. Teismai pripažino, kad darbdavė neatsiskaitė tinkamai, tačiau priteisė mažesnę sumą nei prašyta. Taikant mechanišką paskirstymą, darbdavei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kelis kartus viršijo darbuotojai priteistą kompensaciją: jos visiškai padengtų kompensaciją, ir darbuotoja dar liktų skolinga darbdavei.
Teismas konstatavo, kad toks rezultatas paneigė darbuotojos teisę į realią teisminę gynybą. Teismas iš darbuotojos darbdavei priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą gerokai sumažino, užtikrindamas, kad darbuotoja galėtų realiai pasinaudoti jai priteista kompensacija.
Išvados ir rekomendacijos
Ši teismo nutartis formuoja svarbų precedentą darbo bylose. Teismai, nagrinėdami darbo ginčus, turėtų:
- Vertinti ne tik kiekybinį, bet ir kokybinį bylos laimėjimo aspektą;
- Atsižvelgti į darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, padėtį;
- Užtikrinti, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nepadarytų darbuotojo teisės į teisminę gynybą teorinės ir iliuzinės;
- Esant pagrindui, taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypti nuo mechaninio „pralaimėjęs moka“ taisyklės taikymo.
Darbuotojams, susiduriantiems su darbo teisių pažeidimais, ši nutartis suteikia papildomą apsaugą. Net jei teismas priteistų mažesnę sumą nei prašoma, bet pripažintų teisės pažeidimą iš esmės, darbuotojas gali tikėtis sąžiningo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
