Per šešis šių metų mėnesius darbo ginčų komisijos gavo 5 142 prašymus. Tai apie 17 procentų daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Juose iškelta per trylika tūkstančių reikalavimų, o darbuotojų naudai priteista apie 8,52 mln. eurų. Darbo ginčai tampa vis dažnesne verslo kasdienybės dalimi. Todėl darbdaviui verta žinoti, dėl ko jie dažniausiai kyla ir kur rizika didžiausia.
Dėl ko dažniausiai kyla darbo ginčai
VDI duomenimis, apie 71 procentą visų reikalavimų sudaro ginčai dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų. Didžiausia rizika slypi ne sudėtinguose teisiniuose klausimuose, o kasdienėje apskaitoje: neapmokėtuose viršvalandžiuose, vėluojančiuose atsiskaitymuose po atleidimo, neaiškiai apibrėžtuose prieduose.
Antroje vietoje pagal dažnumą yra ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, o trečia vieta tenka ginčams dėl darbo sutarties sąlygų. Sparčiausiai auganti kategorija yra kitokia: reikalavimų dėl psichologinio smurto per metus padaugėjo beveik dvigubai. Daugėja ir reikalavimų dėl darbo ir poilsio laiko bei neturtinės žalos atlyginimo. Ši tendencija rodo, kad į komisiją kreipiamasi nebe tik dėl neišmokėtų sumų, bet vis dažniau ir dėl elgesio darbe. Tokiems ginčams darbdaviui pasiruošti sunkiausia, nes įrodinėjimas remiasi vidine komunikacija ir liudytojais.
Kur darbo ginčai kyla dažniausiai
Apie 95 procentus prašymų pateikia darbuotojai, todėl darbdavys tokiuose ginčuose beveik visada atsiduria besiginančiojo pozicijoje. Pagal sektorius ryškūs trys lyderiai: transportas ir saugojimas (apie 25 procentai), statyba (apie 20 procentų) ir apdirbamoji gamyba (apie 13 procentų). Šiuose sektoriuose dažna suminė darbo laiko apskaita, kintanti darbo vieta ir komandiruotės. Dėl to klaidų apskaičiuojant darbo užmokestį pasitaiko dažniau.
Beveik penktadalis visų ginčų kyla su užsienio šalių piliečiais, daugiausia trečiųjų šalių darbuotojais. Įmonėms, kurios įdarbina užsieniečius, tai papildomas signalas. Sutartys, darbo laiko apskaita ir atsiskaitymo dokumentai turi būti tvarkingi ir suprantami darbuotojui.
Svarbu žinoti ir terminus. Pagal Darbo kodekso 220 straipsnį bendrasis kreipimosi į komisiją terminas yra trys mėnesiai. Jis skaičiuojamas nuo tada, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeidimą. Neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais terminas yra vienas mėnuo. Komisija praleistą terminą gali atnaujinti, jeigu jo praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Todėl vien termino pabaiga rizikos nepanaikina. Išsamiau apie kreipimosi tvarką rašėme straipsnyje apie darbo ginčų komisiją ir kreipimosi terminus.
2025 metų suvestinė: nuo ko atsispiriame
Pirmojo pusmečio skaičius verta matyti platesniame kontekste. 2025 metais komisijos gavo 8 984 prašymus, tai 6 procentais mažiau nei 2024 metais. Tačiau reikalavimų juose padaugėjo: išnagrinėti 22 309 reikalavimai, palyginti su 20 975 metais anksčiau. Prašymų mažiau, bet kiekvienas jų sunkesnis, nes žmonės reiškia po kelis reikalavimus vienu metu.
Struktūra praktiškai nesikeičia. 2025 metais apie 72 procentus reikalavimų kilo dėl darbo užmokesčio (16 022 reikalavimai), antroje vietoje buvo atleidimo teisėtumas (1 412 reikalavimų). Sparčiausiai augo trys kategorijos:
- ginčai dėl darbo ir poilsio laiko – 108 procentais daugiau nei 2024 metais;
- ginčai dėl psichologinio smurto – 89 procentais daugiau;
- ginčai dėl darbo sutarties sąlygų – 51 procentu daugiau.
Per 2025 metus komisijos priteisė 14,65 mln. eurų. Iš jų 14,46 mln. atiteko darbuotojams ir tik 0,19 mln. darbdaviams. Taikiai baigėsi apie 39 procentus atvejų, ieškovo naudai išspręsta apie 30 procentų reikalavimų.
Dar du skaičiai darbdaviui. Pirma, komisijos gavo beveik vienuolika kartų daugiau prašymų nei teismai (8 984 prieš 844 civilines darbo bylas), todėl didžioji dalis ginčų baigiasi nepasiekusi teismo. Antra, praleistas kreipimosi terminas buvo pagrindinė atsisakymo nagrinėti prašymą priežastis, taip nutiko 1 092 kartus. Ir atvirkščiai, apie 67 procentai reikalavimų dėl baudos skyrimo už komisijos ar teismo sprendimo nevykdymą buvo tenkinti, todėl sprendimo nevykdymas kainuoja brangiai.
Ką ši statistika reiškia darbdaviui
Geroji žinia ta, kad apie 38 procentus ginčų baigiasi taikiai. Šalys pasirašo taikos sutartį arba darbuotojas atsisako reikalavimų dar iki posėdžio ar jo metu. Maždaug 31 procentas reikalavimų patenkinamas visiškai ar iš dalies, o apie 17 procentų atmetama. Kitaip tariant, gerai pasiruošęs darbdavys turi realią galimybę ginčą laimėti arba užbaigti priimtinomis sąlygomis. Verta pastebėti ir tai, kad pinigai šiuose ginčuose juda beveik viena kryptimi: darbdavių naudai per pusmetį priteista vos apie 0,04 mln. eurų. Augo ir rečiau nagrinėjami reikalavimai, pavyzdžiui, dėl kolektyvinių ginčų dėl teisės bei dėl lyčių lygybės ir diskriminavimo. Būtent čia nuo lapkričio 1 d. smarkiai pakyla baudos riba, todėl atskirai aprašėme, kas keičiasi, kai kyla kolektyvinis darbo ginčas.
Praktinės išvados paprastos. Pirmiausia verta susitvarkyti darbo užmokesčio dokumentaciją: aiškius priedų skyrimo kriterijus, viršvalandžių apskaitą ir atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju terminus. Būtent čia kyla septyni iš dešimties reikalavimų. Antra, būtina turėti veikiančią smurto ir priekabiavimo prevencijos tvarką. Į darbuotojų pranešimus verta reaguoti iš karto, kad jie netaptų prašymu komisijai. Trečia, gavus darbuotojo prašymą, verta iš karto įvertinti taikaus susitarimo galimybę. Tinkamai parengta taikos sutartis dažnai kainuoja mažiau nei pralaimėtas ginčas.
Išvada
Darbo ginčai auga ir skaičiumi, ir apimtimi, tačiau jų struktūra darbdaviui yra gera žinia. Dauguma reikalavimų kyla dėl dalykų, kuriuos galima sutvarkyti prevenciškai. Tvarkinga darbo užmokesčio apskaita, aiškios vidaus tvarkos ir greita reakcija į darbuotojų pranešimus išsprendžia didžiąją dalį priežasčių dar iki ginčo. Jeigu prašymas komisijai jau pateiktas, verta prisiminti, kad beveik keturi iš dešimties ginčų baigiasi taikiai. Todėl derybos yra ne silpnumo ženklas, o dažnas ir geras rezultatas.
