Darbdaviai kasmet investuoja tūkstančius eurų į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą – siunčia į mokymus, konferencijas, finansuoja sertifikavimo programas. Tačiau kai darbuotojas nusprendžia išeiti iš darbo, iškyla klausimas: ar darbdavys gali susigrąžinti šias investicijas? Mokymo išlaidų atlyginimas yra viena dažniausiai ginčus keliančių darbo teisės temų, kurioje klaidas daro tiek darbdaviai, tiek darbuotojai.
Kokios sąlygos turi būti įvykdytos?
Darbo kodekso 37 straipsnis nustato aiškias taisykles, kada darbuotojas gali būti įpareigotas atlyginti darbdavio patirtas mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas. Tam turi būti kumuliatyviai tenkinamos kelios sąlygos.
Pirma, šalys turi būti sudariusios rašytinį susitarimą dėl mokymo išlaidų atlyginimo. Toks susitarimas gali būti įtrauktas į darbo sutartį, įformintas kaip atskiras priedas arba sudarytas konkretiems mokymams. Jei susitarimo nėra – darbdavys neturi pagrindo reikalauti išlaidų grąžinimo.
Antra, darbo sutartis turi būti nutraukta vienu iš dviejų pagrindų: darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (Darbo kodekso 55 str.) arba darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 58 str.). Tai reiškia, kad jei darbuotojas atleidžiamas, pavyzdžiui, dėl pareigybės naikinimo arba šalių susitarimu, mokymo išlaidų atlyginti jis neprivalo.
Trečia, atlygintos gali būti tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo. Kolektyvinėje sutartyje šis terminas gali būti pratęstas iki trejų metų, tačiau ne ilgiau.
Ne visi mokymai sukuria pareigą atlyginti
Tai – svarbiausia ir dažniausiai klaidingai suprantama Darbo kodekso 37 straipsnio nuostata. Pagal jo 2 dalį, atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.
Ką tai reiškia praktikoje? Darbo kodekso 29 straipsnis nustato darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijai atlikti. Tokių mokymų išlaidos negali būti reikalaujamos grąžinti – tai darbdavio prievolė, o ne investicija, už kurią darbuotojas liktų skolingas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra aiškiai pasisakęs: darbuotojo pareiga atlyginti mokymo išlaidas atsiranda tik tada, kai darbuotojas, kuris ir be papildomų mokymų yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja gebėjimų, kurie padidina jo vertę darbo rinkoje.
Pavyzdžiai iš praktikos
Darbdavys nusiunčia buhalterę į anglų kalbos kursus, nors darbo sutartyje ir pareigybės aprašyme užsienio kalbos reikalavimas nenumatytas. Tokios išlaidos gali būti reikalaujamos atlyginti, nes darbdavys padidino darbuotojos vertę darbo rinkoje suteikdamas jai papildomų gebėjimų.
Kita situacija – darbdavys siunčia tą pačią buhalterę į naujų apskaitos standartų mokymus, kurie būtini jos tiesioginėms funkcijoms atlikti. Tokių mokymų išlaidų reikalauti grąžinti darbdavys negali.
LAT taip pat vertino atvejį, kai darbdavys reikalavo atlyginti darbuotojos dalyvavimo nekilnojamojo turto parodose ir verslo konferencijose išlaidas. Teismas nustatė, kad šių renginių lankymas buvo tiesiogiai susijęs su darbuotojos darbo funkcijomis ir nesuteikė gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus. Darbdavio reikalavimas buvo atmestas.
Ar darbdavys gali išskaityti mokymo išlaidas iš atlyginimo?
Tai vienas pavojingiausių „spąstų” darbdaviams. Darbo kodekso 150 straipsnis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada galimos vienašalės išskaitos iš darbo užmokesčio, ir mokymo išlaidų atlyginimas į šį sąrašą nepatenka.
LAT yra konstatavęs, kad susitarimas dėl mokymo išlaidų savaime nereiškia teisės vienašališkai atlikti išskaitą iš darbuotojo galutinio atsiskaitymo. Tačiau toje pačioje byloje teismas nurodė, kad šalys tam tikromis sąlygomis gali nukrypti nuo šios imperatyvios normos pagal Darbo kodekso 33 straipsnio 4 dalį – jei toks nukrypimas atitinka visas šioje normoje nustatytas sąlygas, įskaitant darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą.
Praktikoje tai reiškia, kad norint saugiai susitarti dėl vienašalės išskaitos galimybės, susitarimas turi būti itin kruopščiai parengtas ir atitikti teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Netinkamai surašytas susitarimas gali tapti pagrindu darbo ginčui.
Kaip tinkamai apsisaugoti?
Tiek darbdaviams, tiek darbuotojams svarbu tinkamai įforminti susitarimą dėl mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų. Susitarime rekomenduojama aiškiai apibrėžti: kokios konkrečios išlaidos bus laikomos atlygintinomis, kokia atlyginimo tvarka ir terminai, ar į išlaidas bus įskaičiuotos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita).
Darbdaviui taip pat būtina dokumentuoti darbuotojo dalyvavimą mokymuose – saugoti dalyvių sąrašus, sertifikatus, mokymų programas ir mokėjimų patvirtinimus, nes pareiga įrodyti patirtas išlaidas tenka būtent darbdaviui. Neteisėta žalos išieškojimo procedūra gali lemti darbdavio pralaimėjimą teisme.
Mokymo išlaidų atlyginimas yra sudėtinga tema, kurioje kiekvienas atvejis vertinamas individualiai. Tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesai geriausiai apsaugomi tuomet, kai susitarimas sudaromas aiškiai, konkretiai ir atitinka Darbo kodekso bei teismų praktikos reikalavimus.
Susitarimo dėl mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo šabloną galite rasti čia: Susitarimo šablonas
Reikalingos teisinės paslaugos? Susisiekite su mūsų komanda.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
