Įmonės bankrotas baigėsi, kreditoriaus reikalavimas liko nepatenkintas, o bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ar tokiu atveju kreditorius gali reikalauti likusios sumos tiesiogiai iš už tyčinį bankrotą atsakingo asmens? Kasacinis teismas į šį klausimą atsakė teigiamai ir kartu paaiškino, ko kreditoriui įrodinėti nereikia.
Byloje kreditorė reikalavo, kad buvęs bankrutavusios bendrovės vadovas atlygintų jai kelių tūkstančių eurų nuostolius, tai yra bankroto procese likusią nepatenkintą finansinio reikalavimo dalį. Vadovas jau buvo sumokėjęs įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą pačiai bendrovei, tačiau dalis tų lėšų nukeliavo administravimo išlaidoms, todėl kreditorės reikalavimas liko nepadengtas.
Žemesnės instancijos teismai ieškinį atmetė, motyvuodami tuo, kad atsakovas jau yra atlyginęs žalą kreditoriams, o ieškovė neįrodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai prieš ją kaip kreditorę.
Kada kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį vadovui
Vadovas neteisėtus veiksmus atliko anksčiau, todėl teismas taikė tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį ir pažymėjo, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui esant dviem sąlygoms:
- Pasibaigus juridinio asmens, kurio bankrotas pripažintas tyčiniu, bankroto procesui
- Likus bankroto proceso metu nepatenkintam kreditoriaus reikalavimui
Svarbu pabrėžti, kad ieškovui nereikia įrodyti, jog atsakingo asmens veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai prieš konkretų kreditorių. Tai esminė tyčinio bankroto bylos ypatybė, kurią neteisingai išaiškino žemesnės instancijos teismas.
Įrodinėjimo naštos paskirstymas tyčinio bankroto bylose
Kasacinis teismas nustatė, kad tyčinio bankroto bylose taikoma specifinė įrodinėjimo našta, kuri iš esmės palengvina kreditoriaus padėtį:
- Kreditoriui nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes šie faktai jau yra nustatyti teismo nutartimi, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl jų nebegalima ginčyti (vadinamieji prejudiciniai faktai);
- Teismas preziumuoja (daro prielaidą), kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir kreditoriui padarytos žalos, kurią sudaro bankroto procese nepatenkinta finansinio reikalavimo dalis;
- Įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui (buvusiam vadovui): būtent jis turi pateikti įrodymus, paneigiančius, kad kreditoriaus patirta žala yra susijusi su jo neteisėtais veiksmais.
Svarbu pažymėti, kad teismas bankroto administravimo išlaidas taip pat pripažino žala, kurią sukėlė neteisėti vadovo veiksmai. Jei įmonė nebūtų tyčiniais vadovo veiksmais privesta prie bankroto, šių administravimo išlaidų visai nebūtų buvę, todėl dėl jų sumažėjusios kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės taip pat laikytinos žala, kurios gali reikalauti kreditoriai. Vadovas gali gintis įrodydamas, kad šios išlaidos būtų susidariusios ir be jo neteisėtų veiksmų.
Kuo ši byla svarbi kreditoriams
Aukštesnės instancijos teismas panaikino žemesnių instancijų teismų sprendimus ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta ir liko neatskleista bylos esmė.
Ši nutartis turi esminę reikšmę juridinių asmenų tyčinio bankroto praktikoje, nes patvirtina kreditoriaus teisę po bankroto proceso pabaigos tiesiogiai reikalauti iš už tyčinį bankrotą atsakingo asmens atlyginti bankroto procese nepatenkintą reikalavimo dalį. Atsakovas gali išvengti atsakomybės, jei įrodo, kad ši žala nesusijusi su jo neteisėtais veiksmais, net ir po to, kai jis atlygina žalą pačiam bankrutavusiam juridiniam asmeniui.
