Konstitucinis Teismas 2025 m. spalio 23 d. nutarimu pripažino, kad Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Šis sprendimas baigė ilgai trukusią abejonę dėl to, ar darbo ginčų komisijoje patirtos išlaidos turėtų būti atlyginamos, kai ginčas laimimas. Sprendimas turi svarbią reikšmę tūkstančiams darbuotojų ir darbdavių, kurie kasmet kreipiasi į darbo ginčų komisijas.
Bylinėjimosi išlaidų darbo ginčų komisijoje nepriteisimas: teisinis pagrindas
Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.” Ši imperatyvi teisės norma reiškia, kad nei darbo ginčų komisija, nei vėliau nagrinėjantis bylą teismas, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš pralaimėjusios ginčo šalies.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. sausio 9 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl šios nuostatos konstitucingumo, kadangi civilinėje byloje kilo klausimas, ar šis teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucinei teisei į gynybą.
Konstitucinio Teismo argumentacija
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad darbo ginčų komisijoje ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje, kurioje ginčo šalių patiriamos išlaidos nėra būtinos. Teismas akcentavo, kad toks teisinis reguliavimas turi keletą svarbių tikslų:
Pirma, jis palengvina ir pagreitina darbo ginčų nagrinėjimo procesą, kai darbo ginčų komisijai nereikia spręsti dėl ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Antra, ginčą inicijavusiai šaliai neatsiranda rizika finansiškai nukentėti dėl ginčo iškėlimo nepalankios bylos baigties atveju. Tai ypač svarbu paprastai silpnesnei ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šaliai – darbuotojams.
Trečia, tokia tvarka paskatina darbuotojus aktyviau ginti savo pažeistas teises ir taip padaro darbo ginčų nagrinėjimą prieinamesnį.
Ar galima reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas darbo ginčų komisijoje kaip žalą?
Konstitucinis Teismas aiškiai pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, garantuojanti teisę kreiptis į teismą ir apimanti būtinų bei pagrįstų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, neapima ikiteisminės ginčų nagrinėjimo stadijos, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje ir ginčo šalių patirtos išlaidos nėra būtinos. Taip yra ir darbo ginčų komisijos atveju.
Tačiau Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje numatytas neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra vienas iš pažeistų teisių gynimo teisme būdų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ši teisė apima ir išlaidų, patirtų dar prieš kreipiantis į teismą, atlyginimą tais atvejais, kai šios išlaidos kyla iš neteisėtų veiksmų.
Svarbu suprasti: bylinėjimosi išlaidos, patirtos darbo ginčų komisijoje, savaime neturėtų būti laikomos žala. Žala apima tik tokias išlaidas, kurias sąlygoja asmenų neteisėti veiksmai. Tai reiškia, kad šalis, siekianti susigrąžinti darbo ginčų komisijoje patirtas išlaidas, atskirame procese privalo įrodyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Paprastas faktas, kad šalis patyrė išlaidų darbo ginčų komisijoje ir laimėjo ginčą, savaime nesukuria teisės į šių išlaidų atlyginimą.
Išvada
Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtino, kad bylinėjimosi išlaidos darbo ginčų komisijoje nėra atlyginamos pagal specialiąją darbo ginčų procedūrą. Tačiau tai nereiškia, kad šalis visiškai neturi galimybės susigrąžinti patirtų išlaidų – jos gali būti reikalaujamos kaip žalos atlyginimas, jei įrodomi kitos šalies neteisėti veiksmai.
Šis sprendimas subalansuoja dvi svarbias vertybes: darbo ginčų nagrinėjimo prieinamumą ir paprastumą, bei asmenų teisę į teisingą žalos atlyginimą. Tačiau įrodyti, kad kita šalis veikė neteisėtai, gali būti sudėtinga, kadangi teisės kreiptis į darbo ginčų komisiją realizavimas savaime nėra neteisėtas.
Reikalingos teisinės paslaugos? Susisiekite su mūsų komanda.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
