Sirenoms suskambus darbo dienos vidury, klausimai darbdaviui kyla per kelias sekundes: kas sustabdys darbus, kas informuos žmones, kur eis klientai, ar reikia leisti darbuotojus namo ir ar darbas slėptuvėje vis dar laikomas darbu.
Atsakymai į šiuos klausimus jau egzistuoja Lietuvos teisės aktuose. Šios pareigos galiojo seniai, tačiau 2026 m. gegužės 20 d. pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo paskelbtas oro pavojus parodė, kad dalyje įmonių jos buvo žinomos tik popieriuje. Skirtumas tik vienas: dabar darbdaviams reikia jas vykdyti praktiškai.
Trys darbdavio pareigos, kurias nustato įstatymas
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnis darbdaviui priskiria tris atskiras pareigas pavojaus atvejais.
Pirma, darbuotojų evakavimo planas. Pagal DSSĮ 22 straipsnio 2 dalį, kiekviena įmonė ir visi jos padaliniai privalo turėti darbuotojų evakavimo planus, iškabintus gerai matomose vietose; darbuotojai su jais supažindinami įsidarbindami. Tai ne rekomendacija, o pareiga, galiojanti nepriklausomai nuo to, ar šalyje skelbiamas oro pavojus.
Antra, darbuotojų informavimas ir veiksmai pavojaus metu. DSSĮ 22 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad iškilus pavojui darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo įgalioti asmenys kuo greičiau informuoja darbuotojus apie riziką, imasi veiksmų darbams sustabdyti, duoda nurodymus palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą. Ši pareiga nepriklauso nuo to, ar darbdavys spėjo parengti planą. Net jei plano nėra, pareiga informuoti ir sustabdyti darbus išlieka.
Trečia, ryšys su išorės tarnybomis. Pagal DSSĮ 22 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo užtikrinti, kad būtų užmegzti būtini ryšiai su išorės tarnybomis, ypač tomis, kurios teikia pirmąją ar skubią medicinos pagalbą, atlieka gelbėjimo darbus ir gesina gaisrus. To paties straipsnio 4 dalies 3 punktas papildomai įpareigoja pavojaus metu kuo greičiau pranešti civilinės saugos, priešgaisrinės saugos, sveikatos priežiūros tarnyboms ir policijai. Praktikoje tai reiškia, kad atsakingi asmenys turi žinoti, kokie numeriai skambinami ir kas tai daro.
Valstybinė darbo inspekcija 2026 m. gegužės 22 d. pranešime atskirai pabrėžė, kad darbdavys neturi teisės reikalauti darbuotojų likti darbo vietoje, jei kompetentingos institucijos rekomenduoja slėptis ar imtis kitų saugumo veiksmų. Vertimas darbuotojams toliau dirbti per pavojaus signalą gali tapti pagrindu darbdaviui taikyti atsakomybę.
Darbuotojo teisė atsisakyti dirbti
Darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus jo saugai ir sveikatai. Tai įtvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnio 5 punkte, kuris nukreipia į DSSĮ 22 straipsnio 9 dalį. Pagrįstas atsisakymas dirbti negali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu, todėl drausminės nuobaudos už pasitraukimą į saugią vietą darbdavys taikyti negali.
Ši norma reiškia, kad oro pavojaus metu darbdavio reikalavimas tęsti darbus įprasta tvarka, ignoruojant pavojaus pranešimą, yra ne tik nepagrįstas, bet ir gali pažeisti darbuotojo teisę. Jei darbuotojas pasitrauks į priedangą be atskiro darbdavio nurodymo, tai nebus pažeidimas.
Atskirai svarbu paminėti, kad priedangos patalpos paprastai neatitinka darbo vietos reikalavimų pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Joms gali trūkti tinkamo apšvietimo, ventiliacijos ar kitų privalomų darbo vietos sąlygų. Todėl reikalavimas darbuotojams tęsti darbą slėptuvėje ar rūsyje, kuriame šie reikalavimai neužtikrinti, gali būti vertinamas kaip atskiras darbuotojų saugos reikalavimų pažeidimas.
Ką turėti parengus jau šiandien
Įstatymas darbdavio neklausia, ar jis spėjo pasiruošti. Patikrinimo metu Valstybinė darbo inspekcija vertins, ar pareigos vykdomos, ne kaip greitai jos buvo įgyvendintos.
Praktinis minimumas, kurį darbdavys turi turėti dokumentuose:
- darbuotojų evakavimo planas, iškabintas matomose vietose;
- aiški tvarka, kas konkrečiai informuoja darbuotojus apie pavojų ir kas prižiūri klientus, jei jie yra patalpose;
- žinoma saugiausia patalpa pastate ir jos talpa;
- darbuotojų supažindinimo su evakavimo planu fiksavimas;
- atsakingo asmens kontaktai ir aiškus jo vaidmuo pavojaus metu.
Atskirai vertėtų parengti vidinę tvarką, kurioje būtų aprašyta, kaip elgiamasi gavus oficialų civilinės saugos pranešimą. Tai nėra įstatymo reikalavimas, tačiau Valstybinė darbo inspekcija nurodo, kad veiksmų planai įmonėje turėtų būti aiškūs jau iki tol, kol kritinė situacija įvyksta praktikoje.
Kokia atsakomybė gali būti taikoma darbdaviui
Darbdavio atsakomybė už netinkamą elgesį oro pavojaus metu gali kilti iš dviejų atskirų pagrindų: už krizių valdymo ir civilinės saugos reikalavimų pažeidimą ir už darbuotojų saugos reikalavimų pažeidimą. Šie pagrindai veikia nepriklausomai vienas nuo kito — vienas elgesys gali užtraukti atsakomybę abiem pagrindais.
Administracinių nusižengimų kodekso 526 straipsnis numato atsakomybę už Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo arba kitų krizių valdymą ir civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Bazinė bauda juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims yra nuo 120 iki 240 eurų, o pakartotinio pažeidimo atveju — nuo 180 iki 360 eurų.
Atskirai numatyta sugriežtinta atsakomybė: kai pažeidimas padaromas karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino ar riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu jie kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, bauda juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims yra nuo 1 500 iki 6 000 eurų. Tai reiškia, kad teisinis vertinimas labai priklauso nuo to, kokiu metu ir kokiomis aplinkybėmis pažeidimas padarytas.
Antras pagrindas — darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnį. Bendra bauda darbdaviams fiziniams asmenims, darbdavių juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims numatyta nuo 240 iki 880 eurų. Jeigu dėl pažeidimo galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirasti kitų sunkių padarinių, bauda didėja ir siekia nuo 1 000 iki 2 000 eurų. Šios baudos taikomos net ir tada, kai realiai niekas nenukentėjo — užtenka, kad pažeidimas galėjo sukelti sunkias pasekmes.
Sunkiausi atvejai patenka į Baudžiamojo kodekso 176 straipsnio sritį. Jis taikomas tada, kai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo įvyksta sunkus ar mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe arba atsiranda kitokių sunkių padarinių. Sankcija — bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Atsakomybė pagal šį straipsnį kyla net ir tada, kai veika padaryta dėl neatsargumo, o jos subjektu gali būti darbdavys ar jo įgaliotas asmuo.
Praktinė išvada paprasta: net jei oro pavojaus metu niekas nenukentėjo, formali pareigų neatlikimo atsakomybė lieka. Administracinės baudos taikomos nepriklausomai nuo to, ar žmogus buvo sužalotas. Tačiau jeigu pažeidimas pasibaigia sunkiu ar mirtinu nelaimingu atsitikimu, atsakomybė pereina į baudžiamąją teisę.
Kodėl tai svarbu būtent dabar
Oro pavojaus situacija atskleidžia, kaip įmonė valdoma kasdien. Jei evakavimo plano nėra arba jis seniai neperžiūrėtas, jei darbuotojai nežino, kur eiti, jei vadovas neturi sprendimo, ką daryti su klientais, tai nėra ekstremalios situacijos problema. Tai yra darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo problema, kuri tiesiog tapo matoma.
Patikrinimo atveju darbdavio pareigos vertinamos pagal įstatymo tekstą, ne pagal aplinkybes. Argumentai, kad „nebuvo laiko paruošti” ar „niekas nemanė, kad prireiks”, nepadės. Pareiga turėti evakavimo planą egzistavo ir tuomet, kai oro pavojaus niekas neskelbė.
