Ilgametis psichiatras, dirbęs vienoje sveikatos priežiūros įstaigoje daugiau nei 30 metų, davė interviu žurnalistei apie sovietinės psichiatrijos istoriją, pokalbio tema – sovietinis laikotarpis, kai homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu. Po publikacijos kilo viešas ažiotažas, darbdavys darbuotoją atleido už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Darbuotojo teisė reikšti nuomonę ir įsitikinimus tapo centriniu šios bylos klausimu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė precedentinę nutartį, kuri keičia supratimą apie lojalumo pareigos ribas darbo santykiuose.
Kas nutiko: interviu, viešas ažiotažas ir atleidimas
Gydytojas psichiatras, vadovavęs vienam iš ligoninės skyrių, savo darbo kabinete davė interviu kultūros laikraščio žurnalistei. Pokalbio tema buvo istorinio tyrimo pobūdžio: kaip sovietmečiu buvo vertinamas homoseksualumas, kai jis buvo įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją ir laikomas nusikaltimu. Po straipsnio publikavimo naujienų portale pasirodė dar viena publikacija su ieškovo pasisakymais, sukėlusi didelę visuomenės reakciją.
Įstaigos Etikos komisija, išnagrinėjusi situaciją, pripažino, kad darbuotojas pažeidė darbuotojų Etikos kodekso lojalumo principą. Komisija pateikė siūlymą pripažinti pažeidimą, tačiau nerekomendavo nutraukti darbo sutarties. Nepaisant to, įstaigos direktorius priėmė sprendimą atleisti darbuotoją pagal Darbo kodekso 58 straipsnį, pripažindamas jo veiksmus šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.
Darbuotojas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat palaikė darbdavio poziciją, konstatuodami, kad darbuotojas viešai dalinosi neetiška, moraliniu požiūriu ydinga pozicija ir taip pristatė save kaip autoritetingos profesijos ir bendruomenės atstovą.
Ką nusprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: lojalumo pareiga turi ribas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino abiejų žemesniųjų instancijų sprendimus ir pripažino atleidimą neteisėtu. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformulavo esminį principą: darbuotojo teisė reikšti nuomonę gali būti ribojama darbo santykiuose tik tada, kai šių nuomonės reiškimas nesuderinamas su tinkamu darbo funkcijų atlikimu.
Teismas pabrėžė, kad darbuotojo lojalumo pareiga nediskredituoti darbdavio ar įstaigos negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų darbuotojo pareigą nereikšti savo nuomonės nesusijusiais su darbo funkcijų atlikimu klausimais. Kitaip tariant, lojalumo pareiga saugo darbdavio interesus, susijusius su tinkamu darbo funkcijų vykdymu, tačiau neapima teisės kontroliuoti darbuotojo asmeninę nuomonę visais gyvenimo klausimais.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad darbdavys negali riboti darbuotojo teisės reikšti nuomonę ir įsitikinimus, net jei jie prieštaringi ar nepopuliarūs, jeigu jie netrukdo tinkamai atlikti darbo funkcijų. Teismas konstatavo: įrodyti, kad darbuotojo saviraiška iš esmės neleidžia tinkamai atlikti darbo funkcijų, yra darbdavio pareiga.
Byloje nustatyta, kad nors ieškovo pasisakymai buvo kontroversiški, jie buvo paskleisti ne paties darbuotojo, o trečiųjų asmenų (žurnalistų), o neigiama reakcija iš profesinės bendruomenės realiai nepaveikė nei pacientų, nei įstaigos veiklos. Todėl teismas pripažino, kad atleidimas pagal šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagrindą buvo neteisėtas.
Praktinės pasekmės darbdaviams ir darbuotojams
Ši nutartis svarbi tuo, kad nustato aiškias ribas tarp darbuotojo lojalumo pareigos ir saviraiškos laisvės. Darbdaviams svarbu suprasti, kad darbuotojo pasisakymai viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje ne visada gali būti vertinami kaip darbo pareigų pažeidimas, net jei jie kelia neigiamą visuomenės reakciją.
Prieš taikant drausmines priemones darbdavys turėtų įvertinti keletą aplinkybių: ar darbuotojas kalbėjo kaip darbdavio atstovas, ar reiškė asmeninę nuomonę; ar pasisakymai buvo tiesiogiai susiję su darbo funkcijų vykdymu; ar dėl jų realiai nukentėjo darbdavio interesai, o ne tik buvo sukelta visuomenės reakcija.
Darbuotojams ši nutartis patvirtina, kad darbuotojo teisė reikšti nuomonę yra saugoma ne tik Konstitucijos, bet ir Europos žmogaus teisių konvencijos, ir darbdavys negali jos suvaržyti vien dėl to, kad asmeninė nuomonė nesutampa su įstaigos pozicija ar visuomenės lūkesčiais. Vis dėlto svarbu atskirti situacijas, kai darbuotojas kalba kaip specialistas savo profesinėje srityje ir tokiu būdu reprezentuoja darbdavį, nuo atvejų, kai tiesiog reiškia asmeninę nuomonę bendro pobūdžio klausimais.
Jeigu darbdavys vis dėlto atleido darbuotoją dėl viešų pasisakymų, darbuotojas turi teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos ir reikalauti pripažinti atleidimą neteisėtu. Sėkmės atveju darbuotojui gali būti priteista kompensacija ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat gali būti sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo grąžinimo į darbą.
