Medicinos sektorius dažnai naudoja atlyginimo sistemas, kuriose specialistų darbo užmokestis priklauso nuo atliktų procedūrų ar pacientų skaičiaus. Ar tai suderinama su galiojančiu teisiniu reglamentavimu? Ar darbuotojas, neatlikęs tam tikro procedūrų skaičiaus, gali negauti atlyginimo?
Minimalaus darbo užmokesčio garantijos ir jų taikymas
Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta: “Darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis.” Šis reikalavimas galioja be išimčių, nepriklausomai nuo darbo apmokėjimo sistemos pobūdžio.
2025 metais minimalioji mėnesinė alga Lietuvoje sudaro 1038 eurus. Tai reiškia, kad visi darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, per mėnesį turi gauti ne mažesnę sumą.
Nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo skirtumai
Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalis apibrėžia minimalų darbo užmokestį kaip “mažiausią leidžiamą atlygį už nekvalifikuotą darbą”. Nekvalifikuotas darbas apibrėžiamas kaip “darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai”.
Medicinos specialistų darbas yra kvalifikuotas darbas, nes jam reikalingi specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai, profesiniai gebėjimai ir licencijos. Tai reiškia, kad medicinos darbuotojų atlyginimas turėtų būti didesnis už minimalųjį darbo užmokestį.
Darbo sutarties reikalavimai ir apmokėjimo sistemos
Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalis nustato: “Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį (mėnesio alga) arba už darbo valandą (valandinis atlygis).”
Darbo sutartyje galima susitarti dėl įvairių apmokėjimo formų:
- Fiksuoto mėnesinio atlyginimo (mėnesio alga)
- Valandinio atlyginimo (atlyginimas už darbo valandą)
- Atlyginimo už padarytą normą (už konkretų darbo rezultatą ar apimtį)
Darbo apmokėjimo sistema gali numatyti papildomus mokėjimus, kurie mokami papildomai prie pagrindinio (fiksuoto ar valandinio) atlyginimo:
- Priedai už padarytą darbą – papildomi mokėjimai už konkrečias procedūras, pacientų skaičių ar darbo apimtį
- Skatinamosios premijos – mokėjimai, skirti motyvuoti darbuotoją pasiekti geresnių rezultatų
- Kiti motyvacinio pobūdžio mokėjimai – asmeninių švenčių ar pasiekimų pažymėjimui
Jei darbuotojas gauna “procentą nuo procedūrų” tai gali būti įforminama ir kaip priedas prie atlyginimo, ir kaip darbo norma, tad svarbu įvertinti, kaip tas procentas nuo procedūrų įvardintas konkrečiu atveju ir tuomet galima analizuoti, ar įforminimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Darbo normų nevykdymo atvejai
Darbo norma – tai darbuotojui (individualiai ar darbuotojų grupei) nustatoma darbo funkcijos apimtis. Medicinos srityje tai gali būti konkretus procedūrų skaičius, pacientų skaičius ar kita darbo apimties išraiška. Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys turi užtikrinti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojas galėtų įvykdyti darbo normas.
Darbo normų nevykdymo teisinės pasekmės priklauso nuo to, dėl kieno kaltės normos neįvykdomos:
Ypač aktualus yra Darbo kodekso 143 straipsnio 3 dalis, kuri nustato: “Kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo darbo normų, jam mokama už faktiškai atliktą darbą. Šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jo vidutinio darbo užmokesčio ir turi būti ne mažesnis už minimalųjį darbo užmokestį.”
Medicinos srityje pacientų trūkumas ar procedūrų skaičiaus sumažėjimas dažnai nėra darbuotojo kaltė. Tokiais atvejais darbuotojas turi teisę gauti ne mažesnį atlyginimą nei minimalus darbo užmokestis, o medicinos srityje – dar didesnį.
Praktinės rekomendacijos
- Darbo sutartis ir darbo apmokėjimo sistema turi aiškiai reglamentuoti apmokėjimo tvarką, nurodant bazinės algos dydį ir papildomų mokėjimų skaičiavimo principus.
- Darbdavys privalo užtikrinti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojas galėtų įvykdyti darbo normas (DK 143 str. 1 d.).
- Jei pacientų trūkumas ar procedūrų skaičiaus mažėjimas nėra darbuotojo kaltė, jam turi būti garantuojamas bazinis atlyginimas.
- Kvalifikuotiems medicinos specialistams atlyginimas turėtų būti ženkliai didesnis už minimalųjį darbo užmokestį, atsižvelgiant į jų profesinę kvalifikaciją.
Teisinės pasekmės ir apsauga
Jei darbdavys nemoka garantuojamo minimalaus darbo užmokesčio, tai laikoma Darbo kodekso pažeidimu. Valstybinė darbo inspekcija gali skirti administracines sankcijas. Darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus dėl neišmokėjo atlyginimo priteisimo.
Reikalingos teisinės paslaugos? Susisiekite su mūsų komanda.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
