Ne viena bendrovė pastaruoju metu pranešė, kad planuoja panaikinti daugybę darbo vietų ir atitinkamai sumažinti darbuotojų skaičių. Tai reiškia, kad daliai darbuotojų neišvengiamai gresia darbo sutarčių nutraukimas. Darbuotojai turėtų atkreipti dėmesį, jog tokiu atveju galioja griežtos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios grupės darbuotojų atleidimą ir darbuotojų teises.
Kai konsultuojame darbuotojus dėl atleidimo iš darbo, dažnai sulaukiame šio klausimo:
“Ar darbdavys neturėtų manęs atleisti pagal DK 59 straipsnį ir sumokėti 6 vidutinius atlyginimus?”
Tiesa ta, kad dauguma darbdavių vengia šio straipsnio taikymo, kadangi atleidimas pagal šį straipsnį – brangiausias.
Pagal DK 62 straipsnį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti darbdaviui bankroto bylą ar kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, nemokumo administratorius sudaro darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti darbovietėje bankroto proceso metu, sąrašą. Tokios terminuotos darbo sutartys negali trukti ilgiau kaip iki įmonės bankroto proceso pabaigos.
Kaip tinkamai pateikti darbo santykių dokumentus užsieniečiams ar nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams, kai darbuotojas nemoka lietuvių kalbos?
Ieškovė (bendrovė) prašė teismo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo (buvusio ieškovės direktoriaus), tvirtindama, kad dėl vadovo priimtų verslo sprendimų ir ieškovės vardu sudarytų sutarčių ji patyrė žalą.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo žalos, kurią ji patyrė atsakovui neteisėtai pasinaudojus Europos sveikatos draudimo kortele (toliau – ESDK), atlyginimą. Ginčas dėl tarptautinio teismingumo kilo tuomet, kai asmuo (atsakovas), nebūdamas draustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, pasinaudojo Lietuvoje išduota ESDK gydytis Vokietijoje. Dėl šių suteiktų sveikatos paslaugų išlaidų apmokėjusi ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.
Ieškovas (biudžetinės įstaigos vadovas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę (savivaldybę) pakeisti su juo sudarytos darbo sutarties sąlygas. Ieškovas reikalavo, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d. būtų padidintas jo pareiginės algos koeficientas iki 19,812, o nuo 2023 m. sausio 1 d. – iki 20,748. Be to, jis prašė priteisti solidariai iš savivaldybės ir biudžetinės įstaigos neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius ir procesines palūkanas.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš antstolio nuostolių atlyginimą už tai, kad jis neišieškojo skolos dalies. Pasak ieškovės, skola liko neišieškota dėl to, kad antstolis nesiėmė visų reikalingų priemonių teismo sprendimui įvykdyti ir neteisėtai perdavė vykdomąjį dokumentą individualios įmonės bankroto administratoriui.
Vadovo vaidmuo juridinio asmens veikloje gali būti tiek de jure (teisinis), tiek de facto (faktinis). Pagal Civilinio kodekso (CK) 2.87 straipsnį, 6.6 straipsnį ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) 13 straipsnį, vadovo atsakomybė gali kilti, kai nustatomi neteisėti veiksmai, padaryta žala, egzistuoja priežastinis ryšys ir kaltė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad tiek teisinio, tiek faktinio vadovo atsakomybė gali būti solidari, kai žala atsiranda dėl bendrininkavimo ar priežasčių sąveikos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) jau ne kartą pasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų darbo ginčų komisijoje (DGK) atlyginimo, tačiau praktika šiuo klausimu yra dinamiška. 2018 m. priimtoje nutartyje LAT griežtai laikėsi Darbo kodekso (DK) 217 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios nustato, kad DGK darbo ginčai nagrinėjami nemokamai, o ginčo šalių patirtos išlaidos nėra atlyginamos. Vis dėlto 2025 m. LAT kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas įvertinti, ar toks reglamentavimas neprieštarauja Konstitucijai.