Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartyje nagrinėjamas svarbus tyčinio bankroto padarinių klausimas (e3K-3-53-823/2025). Ar kreditorius, kurio reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti tyčiniu bankrotu pripažintos įmonės bankroto procese, turi teisę reikalauti nepatenkintų reikalavimų atlyginimo tiesiogiai iš už tyčinį bankrotą atsakingo asmens?
Byloje ieškovė MB „BEN INVEST”, kaip kreditorė, reikalavo, kad atsakovas (buvęs bankrutavusios UAB „AA Baltic Group” vadovas) atlygintų jai 8468,46 eurų nuostolių – dalį bankroto procese likusio nepatenkinto finansinio reikalavimo. Nors atsakovas jau buvo sumokėjęs įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą bankrutavusiai bendrovei, tačiau dėl to, kad dalis lėšų buvo panaudota administravimo išlaidoms padengti, ieškovės reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė, motyvuodami tuo, kad atsakovas jau yra atlyginęs žalą kreditoriams, o ieškovė neįrodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai prieš ją kaip kreditorę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl tyčinio bankroto
Kasacinis teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui esant dviem sąlygoms:
- Pasibaigus juridinio asmens, kurio bankrotas pripažintas tyčiniu, bankroto procesui
- Likus bankroto proceso metu nepatenkintam kreditoriaus reikalavimui
Svarbu pabrėžti, kad ieškovui nereikia įrodyti, jog atsakingo asmens veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai prieš konkretų kreditorių. Tai esminė tyčinio bankroto bylos ypatybė, kuri buvo neteisingai aiškinta žemesnės instancijos teismų.
Įrodinėjimo naštos paskirstymas tyčinio bankroto bylose
Kasacinis teismas nustatė, kad tyčinio bankroto bylose taikoma specifinė įrodinėjimo našta, kuri iš esmės palengvina kreditoriaus padėtį:
- Kreditoriui nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes šie faktai jau yra nustatyti teismo sprendimu, kuriuo bankrotas pripažintas tyčiniu (vadinamieji prejudiciniai faktai);
- Teismas preziumuoja (daro prielaidą), kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir kreditoriui padarytos žalos, kurią sudaro bankroto procese nepatenkinta finansinio reikalavimo dalis;
- Įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui (buvusiam vadovui) – būtent jis turi pateikti įrodymus, paneigiančius, kad kreditoriaus patirta žala yra susijusi su jo neteisėtais veiksmais.
Svarbu pažymėti, kad teismas bankroto administravimo išlaidas taip pat pripažino žala, kurią sukėlė neteisėti vadovo veiksmai. Jei įmonė nebūtų tyčiniais vadovo veiksmais privesta prie bankroto, šių administravimo išlaidų visai nebūtų buvę, todėl dėl jų sumažėjusios kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės taip pat laikytinos žala, kurios gali reikalauti kreditoriai.
LAT nutarties rezultatas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino žemesnių instancijų teismų sprendimus ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta ir liko neatskleista bylos esmė.
Ši nutartis turi esminę reikšmę juridinių asmenų tyčinio bankroto praktikoje, nes užtikrina kreditorių teisę į visišką nuostolių atlyginimą iš už tyčinį bankrotą atsakingų asmenų, net ir po to, kai jie atlygina žalą pačiam bankrutavusiam juridiniam asmeniui.
Reikalingos teisinės paslaugos? Susisiekite su mūsų komanda.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
