Darbdaviams neretai kyla klausimas, kaip apsaugoti įmonės komercines paslaptis, klientų ratą ar unikalius verslo procesus, kai darbuotojas nusprendžia palikti organizaciją. Būtent čia į pagalbą ateina nekonkuravimo sutartis – teisinis instrumentas, leidžiantis apsaugoti darbdavio interesus, tačiau reikalaujantis tinkamos finansinės kompensacijos darbuotojui. Ši teisinė priemonė gali efektyviai užtikrinti verslo apsaugą.
Nekonkuravimo sutarties esmė ir reglamentavimas
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnis reglamentuoja nekonkuravimo sutarties sudarymą. Šis straipsnis numato, kad darbuotojas ir darbdavys gali susitarti, jog darbuotojas tam tikrą laiką negalės dirbti panašaus darbo ar vykdyti veiklos, kuri konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla.
Įstatyme numatyta, kad nekonkuravimo sutartis gali būti sudaroma:
- Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu;
- Pasibaigus darbo sutarčiai;
- Abiem minėtais periodais.
Svarbu pažymėti, kad pasibaigus darbo sutarčiai, nekonkuravimo sutartis negali galioti ilgiau nei dvejus metus nuo darbo santykių pabaigos.
Kada galima sudaryti nekonkuravimo sutartį?
Susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
Praktinis pavyzdys: Darbuotojas A dirba konditerijos įmonėje X kaip konditeris ir turi prieigą prie unikalių firminių tortų receptų. Šiuo atveju įmonė X gali pasiūlyti darbuotojui A sudaryti nekonkuravimo sutartį, kuri draudžia jam vienerius metus po darbo santykių pabaigos įsidarbinti konkuruojančiose konditerijos įmonėse arba atidaryti nuosavą konditerijos verslą tame pačiame mieste ar regione.
Privaloma kompensacija už nekonkuravimą
Vienas svarbiausių nekonkuravimo sutarties elementų – privaloma kompensacija darbuotojui. Darbo kodekso nuostatos aiškiai nurodo, kad:
„Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.”
Kompensacija už nekonkuravimą:
- Privalo būti ne mažesnė nei 40% darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio;
- Mokama visą nekonkuravimo laikotarpį, kas mėnesį;
- Negali būti įskaitoma į darbo užmokestį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad darbdavio pareiga mokėti kompensaciją yra imperatyvi, o darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio pareiga mokėti kompensaciją yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito.
LAT išaiškino, kad darbdaviui nemokant nekonkuravimo kompensacijos, nekonkuravimo sutartis darbuotojui nesukelia teisinių padarinių. Tai reiškia, kad darbuotojas nesaistomas nekonkuravimo įsipareigojimų, jeigu darbdavys nemoka sutartos kompensacijos. Teismas taip pat nurodė, kad sąlyginės nuostatos dėl kompensacijos mokėjimo (pvz., tik jei darbuotojas nesusirado darbo) yra neleistinos.
Nekonkuravimo sutarties draudžiamos veiklos apimtis pagal LAT praktiką
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) savo praktikoje išaiškino, kad nekonkuravimo sutartyje draudžiama veikla gali būti apibrėžta plačiau, nei tiesiogiai įvardinta Darbo kodekse. Atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, darbo sutarties šalys turi teisę pačios susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo ir į jį įtraukti tuos elementus, kurie joms atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje.
Teismas išaiškino, kad nekonkuravimo sutartyje draudžiama veikla gali apimti ne tik:
- Įsidarbinimą konkurento įmonėje;
- Panašaus į darbdavio verslo vykdymą;
- Įsigijimą, turėjimą ar valdymą konkuruojančio verslo;
Bet taip pat ir:
- Kitokį su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimą;
- Darbdavio klientų, darbuotojų ar tiekėjų viliojimą;
- Siūlymą darbdavio klientams nutraukti sutartis ir sudaryti jas su konkurentais;
- Naudojimąsi darbdavio komercinėmis paslaptimis konkurentų naudai.
Šis LAT išaiškinimas ypač aktualus šiandien, kai pastebimas išaugęs ginčų dėl nesąžiningos konkurencijos skaičius ir didelis darbuotojų judrumas tarp darbdavių, įskaitant konkuruojančias įmones.
Nekonkuravimo sutarties turinys
Nekonkuravimo sutartyje būtina aiškiai apibrėžti tokius elementus:
- Draudžiamos darbuotojui darbo ar profesinės veiklos aprašymą;
- Nekonkuravimo kompensacijos dydį;
- Nekonkuravimo teritoriją (geografinę aprėptį);
- Susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminą.
Nekonkuravimo sutarties pažeidimas ir jo pasekmės
Darbo kodekso 38 straipsnio 4 dalis apibrėžia pasekmes, jei darbuotojas pažeidžia susitarimą dėl nekonkuravimo:
„Darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.”
Papildomai numatyta, jog išankstiniai susitarimai dėl netesybų, viršijantys darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už tris mėnesius, negalioja.
Nekonkuravimo sutarties nutraukimas
Nekonkuravimo sutartis gali būti nutraukta:
- Šalių susitarimu;
- Darbuotojo iniciatyva, jei darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį;
- Darbdavio iniciatyva vienašališkai, jei tokia teisė įtvirtinta nekonkuravimo susitarime.
Išvada
Nekonkuravimo sutartis yra abipusių įsipareigojimų dokumentas – darbuotojas prisiima įsipareigojimą nekonkuruoti su darbdaviu, o darbdavys privalo kompensuoti darbuotojui tokį apribojimą finansine išmoka. Tinkamai sudaryta nekonkuravimo sutartis padeda apsaugoti darbdavio įmonę nuo konkurencinio spaudimo, tačiau reikalauja proporcingo ir teisingo kompensavimo. Svarbu, kad tiek darbdavys, tiek darbuotojas aiškiai suprastų visas nekonkuravimo sutarties sąlygas ir pasekmes, o sutartis atitiktų teisės aktų reikalavimus.
Reikalingos teisinės paslaugos? Susisiekite su mūsų komanda.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
