Vadovui patikėtas bendrovės turtas ir finansai yra rimta atsakomybė, kuri neretai tampa teisminių ginčų objektu, ypač bankroto atvejais. Kai bendrovės vadovas neužtikrina tinkamos turto priežiūros, buhalterinės apskaitos ar turto išsaugojimo, kyla civilinė atsakomybė. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti sprendimą, reikalaujantį iš buvusio vadovo atlyginti daugiau nei 56 tūkstančių eurų žalą bendrovei dėl neišsaugoto turto ir nepagrįsto lėšų pasisavinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. kovo 18 d. priėmė nutartį civilinėje byloje (e3K-3-58-469/2025) dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, kuria buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo. Nutartyje išdėstyti reikšmingi teisiniai išaiškinimai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, deontologinės ekspertizės akto įrodomosios reikšmės bei papildomos ekspertizės skyrimo pagrindų.
Juridinio asmens bankrotas – finansiškai skaudus ir reputacijai kenkiantis procesas, tačiau tyčinis bankrotas užtraukia dar rimtesnes pasekmes. Kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu, tai patvirtina, kad įmonės nemokumas atsirado dėl sąmoningų sprendimų ir veiksmų, kuriais tikslingai pažeidžiami kreditorių interesai. Verslo savininkams ir vadovams būtina aiškiai žinoti ne tik gresiančią teisinę atsakomybę, bet ir tiksliai identifikuoti, kokie veiksmai ir aplinkybės gali paskatinti teismą priimti nutartį dėl tyčinio bankroto.
Ar kreditorius, kurio reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti tyčiniu bankrotu pripažintos įmonės bankroto procese, turi teisę reikalauti nepatenkintų reikalavimų atlyginimo tiesiogiai iš už tyčinį bankrotą atsakingo asmens? Šį klausimą savo nutartyje nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 20 d. išnagrinėjo ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos paciento sveikatai atlyginimo (e2A-57-798/2025).
Ieškovė (bendrovė) prašė teismo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo (buvusio ieškovės direktoriaus), tvirtindama, kad dėl vadovo priimtų verslo sprendimų ir ieškovės vardu sudarytų sutarčių ji patyrė žalą.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo žalos, kurią ji patyrė atsakovui neteisėtai pasinaudojus Europos sveikatos draudimo kortele (toliau – ESDK), atlyginimą. Ginčas dėl tarptautinio teismingumo kilo tuomet, kai asmuo (atsakovas), nebūdamas draustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, pasinaudojo Lietuvoje išduota ESDK gydytis Vokietijoje. Dėl šių suteiktų sveikatos paslaugų išlaidų apmokėjusi ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš antstolio nuostolių atlyginimą už tai, kad jis neišieškojo skolos dalies. Pasak ieškovės, skola liko neišieškota dėl to, kad antstolis nesiėmė visų reikalingų priemonių teismo sprendimui įvykdyti ir neteisėtai perdavė vykdomąjį dokumentą individualios įmonės bankroto administratoriui.
Vadovo vaidmuo juridinio asmens veikloje gali būti tiek de jure (teisinis), tiek de facto (faktinis). Pagal Civilinio kodekso (CK) 2.87 straipsnį, 6.6 straipsnį ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) 13 straipsnį, vadovo atsakomybė gali kilti, kai nustatomi neteisėti veiksmai, padaryta žala, egzistuoja priežastinis ryšys ir kaltė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad tiek teisinio, tiek faktinio vadovo atsakomybė gali būti solidari, kai žala atsiranda dėl bendrininkavimo ar priežasčių sąveikos.