Darbo laiko norma darbo sutartyje turi būti nustatyta visais atvejais, nepriklausomai nuo to, koks darbo laiko režimas taikomas. Tai ne techninė formalybė, o esminis darbo sutarties elementas, apibrėžiantis, kiek valandų darbuotojas įsipareigoja dirbti, o darbdavys suteikti darbą.
Kodėl darbo laiko norma turi būti konkreti
Darbo kodeksas įtvirtina, kad darbo laiko norma – tai laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, atliekant pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių). Ši norma turi būti aiškiai nurodyta darbo sutartyje.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai darbo sutartyje įrašoma formuluotė „iki 20 valandų per savaitę” arba tiesiog nurodoma „suminė darbo laiko apskaita” be konkretaus valandų skaičiaus. Tokios formuluotės neatitinka įstatymo reikalavimų. Darbo laiko norma neturėtų kelti dviprasmybių ar sudaryti prielaidų ginčui, todėl ji turi būti tiksliai apibrėžta.
Standartinė darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Mažesnė norma galima tik tais atvejais, kai darbo teisės normos nustato sutrumpintą darbo laiką arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.
Darbo laiko norma ir darbo laiko režimas nėra tas pats
Darbdaviai kartais sutapatina dvi skirtingas sąvokas: darbo laiko normą ir darbo laiko režimą. Tarp jų yra esminis skirtumas.
Darbo laiko norma nustato, kiek valandų darbuotojas privalo dirbti per savaitę, mėnesį ar apskaitinį laikotarpį. Darbo laiko režimas lemia, kaip šios valandos paskirstomos: per darbo dieną, savaitę ar kitą apskaitinį laikotarpį.
Kitaip tariant, norma yra kiekybinė, o režimas yra organizavimas. Nurodyti darbo sutartyje tik režimą (pavyzdžiui, „suminė darbo laiko apskaita”), nepažymint konkrečios normos, nepakanka.
Kaip taikoma darbo laiko norma suminėje darbo laiko apskaitoje
Suminė darbo laiko apskaita – tai režimas, kai visos normos valandos išdirba per apskaitinį laikotarpį (paprastai iki trijų mėnesių). Tai leidžia vieną savaitę dirbti daugiau, kitą mažiau, o galutinis atsiskaitymas vyksta laikotarpio pabaigoje.
Vis dėlto darbo laiko norma darbo sutartyje išlieka privaloma ir šiuo atveju. Darbdavys privalo siekti per visą apskaitinį laikotarpį suteikti darbuotojui tiek valandų, kiek sulygta.
Čia svarbu atskirti tris laiko normas, kurios veikia vienu metu:
40 valandų per savaitę – tai darbo laiko norma, kurią šalys sulygsta darbo sutartyje. Ji negali būti didesnė net ir taikant suminę apskaitą. Ši norma nustato, kiek valandų darbuotojas turėtų dirbti vidutiniškai.
52 valandos per savaitę – tai maksimali riba, kiek darbuotojas gali faktiškai išdirbti konkrečią savaitę pagal grafiką. Vienos savaitės viršijimas leidžiamas todėl, kad suminė apskaita veikia kaip „bankas”: daugiau išdirbta savaitę vėliau kompensuojama mažesniu krūviu.
48 valandos per savaitę – tai vidutinės darbo laiko lubos, skaičiuojant kartu su viršvalandžiais. Net jei atskiros savaitės siekė 52 valandas, vidurkis per laikotarpį negali šios ribos viršyti.
Paprastai tariant, sutartyje nurodoma 40 val., faktiškai konkrečią savaitę leidžiama ne daugiau kaip 52 val., o vidurkis per laikotarpį su viršvalandžiais negali viršyti 48 val.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos
Darbdaviams, sudarant darbo sutartis, svarbu išvengti kelių tipinių klaidų.
Pirma, darbo laiko norma negali būti nurodyta kaip intervalo riba, nes formuluotė „iki X valandų“ yra netiksli ir gali sudaryti prielaidų ginčui dėl faktinio darbo laiko ir apmokėjimo.
Antra, nuoroda į suminę darbo laiko apskaitą darbo sutartyje neatleidžia nuo pareigos nurodyti konkretų valandų skaičių. Apskaitinio laikotarpio trukmė ir norma turi būti aiškiai sulygta.
Trečia, darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, būtina sudaryti darbo (pamainų) grafikus ir juos paskelbti ne vėliau kaip 7 dienas iki jų įsigaliojimo.
Darbo laiko norma darbo sutartyje yra ne tik teisinis reikalavimas, bet ir aiškumo garantas abiem šalims. Tiksliai sulygta norma apsaugo tiek darbuotoją nuo neapibrėžtų lūkesčių, tiek darbdavį nuo ginčų dėl darbo laiko ir atlyginimo apskaičiavimo.
