Įmonėje dirba dvidešimt žmonių, atskiro saugos specialisto etato nėra, todėl vadovas pasirašo sutartį su išorės bendrove ir laiko klausimą išspręstu. Darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų perdavimas išorės įmonei yra teisėtas ir dažnas sprendimas, tačiau įstatymas aiškiai nurodo, ko tokia sutartis nepakeičia: atsakomybė už saugias darbo sąlygas lieka darbdaviui.
Kada darbdavys gali pasitelkti išorės paslaugų teikėją?
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 straipsnis numato tris kelius. Darbdavys gali paskirti vieną ar kelis darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus, steigti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą arba sudaryti sutartį su fiziniu ar juridiniu asmeniu, kuris atliks tarnybos funkcijas ar jų dalį. Sutartimi darbdavys naudojasi tada, kai įmonėje tokių asmenų nėra arba jų nepakanka prevencinėms priemonėms tinkamai organizuoti.
Paslaugų teikėju gali būti ne tik Lietuvos, bet ir kitos Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybės fizinis ar juridinis asmuo. Visais atvejais specialistų turi būti pakankamai, atsižvelgiant į įmonės ekonominės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių ir profesinę riziką. Kiek tiksliai jų reikia, nustato Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, kuriuos tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su sveikatos apsaugos ministru.
Tie patys nuostatai nurodo ir veiklos rūšis ir, atsižvelgiant į darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, atvejus, kai tarnybos funkcijas gali atlikti pats vadovas ar jo įgaliotas asmuo, jei jis baigė mokymus ir jo žinias patikrino Valstybinė darbo inspekcija. Kada vadovas pats gali atlikti tarnybos funkcijas ir kaip tikrinamos jo žinios, plačiau aiškiname straipsnyje apie darbdavio žinių tikrinimą darbuotojų saugos srityje.
Ką turi numatyti sutartis su paslaugų teikėju?
Darbdavio ir išorės teikėjo tarpusavio įsipareigojimai nustatomi jų sutartyje. Joje privaloma nurodyti specialistų skaičių, kuris, įvertinus darbdavio paties paskirtus asmenis, negali būti mažesnis, nei reikalauja pavyzdiniai nuostatai. Sutartis, kurioje parašyta tik „teikiamos darbuotojų saugos paslaugos“, šio reikalavimo neatitinka.
Teikėjo specialistai turi atitikti socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir turėti darbui reikalingas priemones. Jie rengia pasiūlymus dėl prevencinių priemonių, koordinuoja jų įgyvendinimą ir kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi saugos reikalavimų. Teikėjas kasmet praneša Valstybinei darbo inspekcijai, kokiems darbdaviams teikė paslaugas ir kiek specialistų jas atliko.
Informavimo pareigą turi ir pats darbdavys. Jis praneša teikėjo specialistams, kas įmonėje atsakingas už pirmąją pagalbą, gelbėjimo darbus ir darbuotojų evakavimą avarijos, stichinės nelaimės ar gaisro atveju, taip pat kokios yra gaisrų gesinimo ir evakavimo priemonės. Be šios informacijos išorės specialistas negali įvertinti realios rizikos įmonėje.
Ar perdavus paslaugas atsakomybė pereina išorės įmonei?
Ne. Įstatymas tiesiogiai nustato, kad nei pareigų suteikimas darbdavio paskirtiems ar įgaliotiems asmenims, nei juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Pareiga sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais tenka darbdaviui, o saugos priemones jis finansuoja savo lėšomis.
Už darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus, dėl kurių nebuvo užtikrintos saugios darbo sąlygos, įstatymų nustatyta tvarka atsako darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo. Vadovo atsakomybė gali būti sumažinta, įvertinus, kokių priemonių jis ėmėsi, pavesdamas saugos priemones įgyvendinti padalinių vadovams ir kitiems įgaliotiems asmenims. Kaip pasiruošti inspektoriaus vizitui, aptarėme straipsnyje apie VDI patikrinimą įmonėje.
Kas atsako už darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas?
Instrukcijas dažnai parengia išorės specialistas, tačiau teisiškai jos yra darbdavio dokumentas. Valstybinės darbo inspekcijos patvirtintas instrukcijų rengimo tvarkos aprašas instrukciją apibrėžia kaip darbdavio ar jam atstovaujančio asmens parengtą ir jo nustatyta tvarka patvirtintą vietinį norminį teisės aktą. Todėl instrukciją tvirtina ir už jos turinį atsako darbdavys, nesvarbu, kas parašė tekstą.
Aprašas reikalauja, kad instrukcijos nurodymai būtų pritaikyti konkrečiai įmonės darbo vietai, darbui ar gamybos procesui. Instrukciją reikia peržiūrėti ir iš naujo patvirtinti pasikeitus teisės aktams, po nelaimingo atsitikimo ar avarijos, jei tyrimas parodė trūkumų, taip pat keičiant technologinį procesą, darbo sąlygas ar pradedant naudoti naujas medžiagas. Universalus šablonas, nepritaikytas įmonės veiklai, šių reikalavimų neatitinka.
Ką patikrinti prieš pasirašant sutartį ar peržiūrint esamą?
Prieš pasirašydamas sutartį su teikėju arba peržiūrėdamas jau galiojančią, vadovas turėtų atsakyti į kelis klausimus:
- ar sutartyje nurodytas specialistų skaičius ir ar jis atitinka pavyzdinių nuostatų reikalavimus jūsų veiklos rūšiai ir darbuotojų skaičiui;
- ar aišku, kurias tarnybos funkcijas atlieka teikėjas, o kurios lieka įmonėje;
- ar teikėjo specialistai atitinka kvalifikacinius reikalavimus;
- ar teikėjas gavo informaciją apie asmenis, atsakingus už pirmąją pagalbą, gelbėjimo darbus ir evakavimą;
- ar instrukcijos pritaikytos konkrečioms darbo vietoms, patvirtintos vadovo ir atnaujintos pasikeitus darbo sąlygoms.
Darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų perdavimas taupo laiką ir leidžia pasinaudoti specialisto žiniomis, tačiau vadovo kontrolės nepanaikina. Teikėjas parengia dokumentus ir pasiūlymus, o įmonė juos tvirtina, įgyvendina ir prižiūri, kaip jų laikomasi. Kokius dokumentus darbdavys privalo turėti apskritai, apžvelgiame straipsnyje apie privalomus įmonės dokumentus.
Sutarties sąlygas su teikėju dažniausiai galima suderinti ir be advokato. Teisininko vertinimo prireikia tada, kai įmonėje įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, inspektorius nustatė pažeidimų arba reikia įrodyti, kad vadovas ėmėsi visų priemonių ir jo atsakomybė gali būti sumažinta.
