Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino – užsieniečio kvietimas gyventi Lietuvoje darbo tikslais nereiškia automatinio darbo sutarties sudarymo. Sprendimas turi svarbią reikšmę darbdaviams, kurie įdarbina specialistus iš trečiųjų šalių.
Faktinės aplinkybės
Trečiosios šalies pilietis 2023 metais perskaitė Lietuvos transporto bendrovės skelbimą apie darbuotojų paiešką tarptautinių krovinių vežimų srityje. Per „WhatsApp“ susisiekęs su įmone, jis atliko pokalbį, kurio metu, ieškovo teigimu, aptartos darbo sąlygos; Migracijos departamentui pateiktame prašyme bendrovė nurodė mėnesinį darbo užmokestį.
Bendrovės prašymu Migracijos departamentas išdavė ieškovui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Bendrovė įsipareigojo jį įdarbinti ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir užtikrinti gyvenamąją vietą. Vėliau užsienietis atvyko į Lietuvą, tačiau neišlaikė praktinio vairavimo testo – testo teorinėje dalyje teisingai atsakė tik į 45 procentus klausimų, o praktinės vairavimo užduoties neatliko, nes, kaip parodė testą vykdęs instruktorius, nemokėjo vairuoti vilkiko. Dėl to bendrovė atsisakė su juo sudaryti darbo sutartį.
Užsienietis kreipėsi į teismą, reikalaudamas pripažinti, kad darbo sutartis buvo sudaryta, bet neįsigaliojo ne dėl jo kaltės. Prašė priteisti kompensaciją, turtinės žalos atlyginimą ir kitas išmokas. Kada tokia kompensacija iš tikrųjų priklauso, aiškiname straipsnyje apie kompensaciją neįsigaliojus darbo sutarčiai.
Teismo motyvai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai interpretavo darbo sutarties sudarymo momentą. Teismas pabrėžė kelis svarbius principus:
Migracijos procedūros nereiškia darbo sutarties sudarymo. Darbdavio kreipimasis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti užsieniečiui leidimą gyventi nereiškia, kad darbo sutartis jau sudaryta. Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ leidžia situaciją, kai leidimą laikinai gyventi gavęs užsienietis neįdarbinamas, tačiau tokiu atveju darbdavys turi apie tai pranešti Migracijos departamentui.
Darbo sutartis laikoma sudaryta tik susitarus dėl būtinųjų sąlygų. Pagal Darbo kodeksą tai yra darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė. Šioje byloje šalys nesusitarė dėl darbo funkcijos, nes paaiškėjo, kad užsienietis neturi pakankamų gebėjimų vairuoti vilkiką.
Darbdavys turi teisę patikrinti darbuotojo kvalifikaciją. Įstatymas nedraudžia prieš sudarant darbo sutartį įsitikinti, ar būsimas darbuotojas sugebės atlikti suplanuotas darbo funkcijas. Nustačius, kad pateikti duomenys neatitinka realių gebėjimų, darbdavys gali atsisakyti sudaryti sutartį. Panašių klausimų kyla ir tada, kai darbuotojas nemoka lietuvių kalbos.
Praktinė reikšmė
Ši nutartis rodo teismų požiūrį:
Darbdaviams. Migracijos procedūrų pradėjimas savaime nesukuria pareigos įdarbinti užsienietį, tačiau darbdavys lieka saistomas DK 41 straipsnyje įtvirtintos sąžiningumo pareigos, atsako Migracijos departamentui už pateiktų duomenų teisingumą ir privalo pranešti apie užsieniečio neįdarbinimą. Svarbu aiškiai apibrėžti kvalifikacinius reikalavimus ir informuoti kandidatus apie būsimus testus ar patikrinimus.
Užsieniečiams. Leidimo gyventi gavimas negarantuoja darbo vietos. Svarbu objektyviai įvertinti savo gebėjimus ir neslėpti kvalifikacijos trūkumų. Kviečiantis darbdavys turi teisę patikrinti realius darbuotojo gebėjimus.
Teisininkams. Ši nutartis aiškiai atskiria migracijos ir darbo teisės sritis. Migracijos dokumentų pildymas pagal standartines formas nereiškia darbo sutarties sudarymo. Būtina kruopščiai vertinti, ar buvo susitarta dėl visų būtinųjų darbo sutarties sąlygų.
Rizikų valdymui. Darbdaviai turėtų kruopščiai dokumentuoti darbuotojų atrankos procesą ir aiškiai komunikuoti sąlygas, kuriomis galima atsisakyti sudaryti sutartį. Užsieniečiai prieš atvykdami turėtų suvokti, kad galutinis sprendimas dėl įdarbinimo bus priimtas tik patvirtinus jų kvalifikaciją.
Išvados
Aukščiausiojo Teismo nutartis nustato svarbų principą – migracijos procedūros ir darbo santykiai yra skirtingos sritys. Darbdavio kreipimasis į Migracijos departamentą dėl užsieniečio kvietimo nereiškia darbo sutarties sudarymo, o realių gebėjimų neatitikimas deklaruotai kvalifikacijai suteikia teisę atsisakyti įdarbinimo, jeigu darbdavys šio neatitikimo nežinojo ir ne dėl savo kaltės negalėjo sužinoti anksčiau, nei pakvietė užsienietį.
Nuo šiol praktikoje taikomas aiškus principas: darbo sutartis su užsieniečiu turi būti vertinama pagal bendrus Darbo kodekso reikalavimus, o ne pagal migracijos dokumentuose pateiktą informaciją. Tai suteikia didesnį teisinį saugumą tiek darbdaviams, tiek darbuotojams.
